Archive for rugpjūčio 2009
Žmogus – ežys. Nori prie jo prieti arčiau, jį paliesti, o ežys badosi. Skaudžiai fiziškai. Žmogus – skaudžiai dvasiškai. Bailus jis, daug kartų įskaudintas, nuviltas tikėjimo. Praeik pro šalį kaip ir kiti, nes tu vienas iš tikinčiųjų religijos, kurios dievai žemai. Praeik pro šalį. Patylėk. Tavo žodžiai kalkėm nusėda širdy. Ir vėl šiukšlių dėžė pilna prasmės. Skylė danguj. Tik kas į ją žiūrės? Pilnatvė, kurioje nėra vietos man. Žmogus – ežys. Ir saulė obuoly. Apsispręsk: ar alkis, ar naktis…
Išmokau piešti, nes nežinojau, kaip gyventi šiame pasaulyje. Išmokau rašyti, nes užmiršau, kaip skamba mano balsas tyloje. Atsisakiau. Savo noru. Dalykų, be kurių nesuprasčiau laisvės sąvokos. Laisvę atradau kitur. Mintyse. Žodžiuose. Garsuose. Spalvose… Ten, kur galiu būti niekas. Prieš visą tai, kas turi vardus. Prieš medį, kurio lapai žalesni negu kitų. Šermukšnį su kadaise mano nulaužta šaka. Penktos valandos traukinio aidą lietui artėjant. Leidau laisvei būti savimi. Nesuvaržiau jos užgaidomis ar reikalavimais. Liko ore. Kvepia rytojumi. Dar neseniai augo obelimi… Žemyn. Besisupančių svajonių našta. Vienam pasirodė per didelė.
Ši akimirka. Būtent ši, kai išsikvepinę vyšnių žiedai nepastebimai virto dar žaliomis uogomis, vakaro saulė maivėsi prieš kaimynų langus ir debesis toks baltas, lyg ką tik išskalbtas, ramiai plevėsavo padžiautas ant skalbinių virvės. Tada aš išėjau. Pasivyti mintis. Sustabdyti. Neleisti… vėl belstis į tavo duris. Suspėjau. Nors troškau, kad šią akimirką ir tau spinduliai žaistų kaimynų languos. Apakintų. Ir užmerktum akis. Tamsoje pasiklysi. Klaidoje laukia pažadėta tiesa, pamesta prie slenksčio, aukščio sulig siena. Baimei neperžengti. Jausmui nesuvaldyti. Raudonų plytų namai pagal surežisuotą romantiką… pagal scenarijų, mano kelias į tave…
Pykčio valdomas žmogus tėra auka
Likimo smūgių, parklupdančių silpnus.
Jam gailesčio pasaulyje neliko,
Dangaus gi neužteko išskleist aukštyn sparnus.
Žemyn nuleistas žvilgsnis prakalba vakarais
Garsiau už žodį, į juodą žemę susigėrusį giliai.
Vis akys šaukiasi filosofams nežinomos tiesos,
Galbūt išdrįs bent kartą sumeluot…
…jog tie, žygiuojantys gatve,
Visi lig vieno eina tiesiai į tave
Su randu įrėžtu baltuos delnuos
Už meilę žmogui be vardo, be istorijos.
Sustoki ir suabejok, kad patikėtum
Prie kenčiančiojo nebūties ribos -
Kiekvienas išdalinsim po sekundę saulės,
Nublankusios kertelėj užmaršties.
Padovanosime gyvenimą kitam to patys nenujausdami,
Gražiausią dieną laisvės būti savimi.
Bereikšmiai, rodos, ką tik buvom -
Dabar kažkas vadina mus visatos dalimi.
Vakaras
Koks ilgas šiandien vakaras, brangusis –
Toks vienišas ir skaudžiu lietum…
Vėl sėdžiu savo gėlą apkabinus
Ir ašaras pavertus upeliu…
Koks juodas vakaras šiandien, brangusis –
Tavęs nėra – ir niekada nebus…
Nesusitaikau, kad svjonės visos žuvo,
Kad veidą tavąjį matau tik per sapnus…
Koks nesibaigiantis šis vakaras, brangusis
Ir nebyli naktis apsikabina man pečius…
Nesusitaikau, kad svajonės visos žuvo –
Tavęs nėra – ir niekada nebus…
2008-01-21
Žudanti vienatvė
Kokie keliai manęs dar laukia, mylimasis?
Vienatvės, skausmo, ilgesio nukloti…
Nė vieno saulės spindulėlio nesimato –
Nėra nei kas priglaus, nei kas paglostys…
Einu viena per sudaužytų širdžių gatvę,
Glaudžiuosi prie medinio kryžiaus pakely…
O priekyje matau tik žudančią vienatvę –
Nė vieno laimės krislo priešaky…
Kaip dar ilgai galėsiu šitaip eiti?
Kas kartą prie medinio kryžiaus klupdama…
Kada gi aš pajėgsiu susivokti,
Kad šiam kančių kely esu visai viena…
Aplinkui tiktai sudaužytų širdžių gatvės –
Vienatvė slegianti – ir tuštuma.
Kokie keliai manęs dar laukia, mylimasis?
Nebegaliu gyvent – kaskart prie kryžiaus klupdama…
2008-01-21
Išgirsk…
Aš tave šaukiu ir negaliu prišaukti …
Tu kurčias lyg nakties tamsa…
O mane skausmas ir vienatvė graužia…
Tik nežinau kaip man kovot su nedalia…
Jaučiuosi vieniša lyg ramunėlė pievoj…
Nedžiugina nei rytas, nei lakštingalos giesmė…
Šaukiu tave, o balsas grįžta aidu…
Ir viskas, rodosi, be tikslo, be prasmės…
Sunku kasdiena apgaulingai juoktis,
Kai ašarom paplūdusi širdis.
Šaukiu tave – ir negaliu prišaukti,
Nes šaltas tu, tarsi rudens lietus…
2008-09-04
Kodėl grįžti?..
Kodėl grįžti? Juk durys uždarytos…
Seniai visas aistros upes išdžiovinau…
Širdis sušąlusi tarsi ledynai Antarktidoj –
Jos neatšildysi net Joninių laužais…
Kodėl grįžti? Seniai sugrioviau tiltus,
Takus seniai apželdinau usnim..
Kodėl grįžti? Svajonės sudaužytos –
Jau nenuneš balandis praeitin…
2008-05-19
Kai krinta lietus į tavo širdį,
Jis krenta tyliai, jo nieks negirdi,
Stebi pasaulį pro stiklo šukę,
Ji sudūžta, pavirsta į rūką;
Kai norisi bėgti ir garsiai rėkti,
Staiga sustojus-giliai įkvėpti,
Kažkam į ausį tyliai šnabždėti,
Esi brangiausia, ką aš turiu,
Myliu vertinu ir branginu,
Bet turi tu man padėti, pagalbos ranką ištiesti.
Bet žmonių veidai vienodi,
Blėso išblėso negauni, ko nori,
Pradedi vėl tu greitai bėgti,
Laikas nelaukia, reikia skubėti.
Ieškai žmonių, bet randi, tik smėlį,
Karštą bejausmį, su juo susilieji,
Šauki aš myliu aš noriu, galiu,
Tavo žodžiai pavirsta keliu.
Atsigręžęs pamatai,
Nebevienodi žmonių veidai,
Tu pakeitei savo likimą.
Dar tik prasideda tavo istorija,
Ji tęsis ilgai, be paliovos,
Kol kris lietus į tavo širdį,
O akys degs ir kažko ieškos
