Išmokau piešti, nes nežinojau, kaip gyventi šiame pasaulyje. Išmokau rašyti, nes užmiršau, kaip skamba mano balsas tyloje. Atsisakiau. Savo noru. Dalykų, be kurių nesuprasčiau laisvės sąvokos. Laisvę atradau kitur. Mintyse. Žodžiuose. Garsuose. Spalvose… Ten, kur galiu būti niekas. Prieš visą tai, kas turi vardus. Prieš medį, kurio lapai žalesni negu kitų. Šermukšnį su kadaise mano nulaužta šaka. Penktos valandos traukinio aidą lietui artėjant. Leidau laisvei būti savimi. Nesuvaržiau jos užgaidomis ar reikalavimais. Liko ore. Kvepia rytojumi. Dar neseniai augo obelimi… Žemyn. Besisupančių svajonių našta. Vienam pasirodė per didelė.
esu suzavetas jusu vidinio pasaulio pasauleziura, suzavetas jusu minciu gausybe, kuri subtiliai lyg su aksomo svelnumu perteikiama Jusu zodziiuose. Nuo pirmu jusu parasytu zodziu pajutau keista jausma viduje, skaiciau ir virpejau, net nesinorejo kad jusu mintys baigtusi, aciu jums uz suteikta saules zybsni ir nuostabu pakylejima.
gerbejas
rugpjūčio 27, 2009 at 21:12
Seniai norėjau paklausti, gal dabar jau per vėlu, bet ar aš Jus pažįstu, ar Jūs mane?
Gabi
rugpjūčio 8, 2011 at 13:35
džiaugiuos, kad kažką mano kūryba daro laimingesniais:)
Gabi
rugpjūčio 29, 2009 at 11:39