Laukai, kai juos išbarstė,
Patys nežinojo,
Kaip aukštai pakyla laisvė.
Prisiglaudė arti prie žemės.
Tu balsus varinius gaudai,
Grojančius svetimame dialoge.
O ji net nesvarstė.
Pirštais šaltais skaičiuoji
Baltas – raudonas, pažįstamas ir tas, kurias tikrai užmirši,
Pastatų autobiografines detales.
Skolintis laisva mintis.
Maldauji pakeisti dogmatines maldas
Į vieną žodį.
Vagi.
Nes kai dviese tyloje,
Nepabaigti sakiniai kviečia interpretuoti kaip tik noriu
Tave pasislėpusį.
Laukti – nelaukti rudens su grėsminga dykumėjimo problema.
Urbanizacijos nepaliestame krašte
Aš pažinau iš upės,
Vagom užtvindžiusios slėnius delnuose
Ir įbridau į lietų vasario atlydy.
Ir užgesau.
Saugo gėlės šaukiantis žiedas
Tavo baimę per ilgai
Vos viename žodyje tylėti.
