TOPPOEZIJA

Šie trys posmeliai sukrešėję, nebeturiu

Gaivių minčių – atneški, vėjau,

Švelnų gūsį iš apledėjusių kalnų.

Numesk varveklį stiklo kojom -

Tegu pabėga nuo stogų,

Šuoliuoja per pusnis ir grakščiai

Ant grindinio pabyra gabalais.

Tuomet visas šukes sušluosiu,

Lipdysiu padrikas mintis,

Kol prisikels pavasaris iš miego -

Šį eilėraštį užbaigs.

Traukinys sunkiai pajuda, palengva

Įgauna pagreitį, įsibėgėja ir nebesustoja.

Per vėlai supratau, jog reikėjo išlipti.

Tuomet pirmą kartą susimąsčiau.

Mačiau filmuose: jie įsimyli, lekia laukais,

Kitam kadre užauga.

Susitinka po pusvalandžio išsiskyrimo,

Apsikabina ir verkia

Žiūrovai. Kitą pabaigą vėl apverks.

Nes gražu.

Vienišas senukas – kasdien išgerdavo vaistų,

Atsisėsdavo prie lango, apžvelgdavo

Kaimynus, katinus; tada išsirinkdavo vieną tašką,

Iš naujo skaičiavo, kiek dienų praėjo nuo Kalėdų ir

Kiek žmonių tądien susirinktų

Prie jo kapo.

Ištikimų žiūrovų nuolatos mažėja.

Posūkis. Stotelė.

Po to ilgai tylėjom.

Yreisi kojom tarp dumblių, bridai ir

Niekas nematė.

Nerodei supjaustytų pėdų,

Sapnavosi valtys.

Apiplėšė ir nusiyrė švilpaudami vėjui.

Tolėliau girti vyrai dainavo serenadas,

Vienas kitą drąsino ir daužė

Butelius, paskui veidus, paskui vėl

Dainavo.

Sapnavosi gatvės, supjaustytos

Venos, išdraskytos pūslės, silpnos

Moterys lėtai tvinkčiojo;

Jų pasaulis sukosi lėtai,

Basi vaikai plaukė skersgatviais, skendo

Dulkėse; nusijuokė kūdikis.

Moters pasaulis sustojo,

Tuomet atsimerkiau.

Tolėliau girti vyrai dainuoja serenadas;

Stipriausi sulaukia, kol baras užsidaro,

Neskubėdami rūko prie rakinamų durų, apkabina

Naują geriausią draugą ir sveikina aušrą.

Tiltais. Ilgais. Tyliai. Ilgėtis.
Traukiniais. Adaptuotis. Trupėjime. Alyvų.
Tamsoj. Išsižadėti. Tankaus. Iracionalumo.
Tikėjime. Aš. Tave. Apgavau.
Apsukriai. Šalikuose. Tyko. Užmarštis.
Antradieniais. Šalia. Trauka. Užmiega.
Tiktai. Atleisk. Tokia. Iliuzija.
Tirpstant. Atlantui. Traukti. Inkarus.
Tikėjime. Aš. Tave. Atgavau.