Už medinių langų, po pūkine antklode ir stipriai užsimerkus. Šalta. Ir mes atsargiai išplaukiame žiemą nerūkyti. Vieni su irklais. Aklai kvėpuodami į stiklinį vandenį, vangiai rasojantį nuo bučinių.
Ir aš šnabždu prie tavo kaklo.
O tu…
NE(MANE)MATAI.
Nėriniais slepiu kelius ir akis esu pridengusi spalvotais pirštais. Kai dangaus mėlynumo riešu kapsi asimetriškos ašaros, tepa svetimą kūną. Druskos, prašau. Sausros, maldauju. Sūriai išdžiūvusi gerklė lai palaimina dykumą vasaros pirmosiomis valandomis. Aš pavargau nuo jų ir mano meilė buvo lūpos su keistai ištirpusia porcija ne-kenčiu.
Velkiesi paskui pasaulį, žmogau, ir dulkėse vis vien kažkuo lieki. Grožiesi. Kaip propaganda platina melagingą žinią, kuri išgelbės ir atpirks kaltes. Užeik. Aistringu, užgesusių šviesų žvilgsniu manajam nurodyk kryptį. Lietumi nuo namo stogo atbrailų šiltą odą plėšyti, idant žemuogės alptų suvertos ant smilgų.
Iš senų laikraščių skiautelių. Draskysi popierines rožes. Tamsiajame kampe prie lango į išorę. Kol spaustuvės rašalo kvapas su drėgme čiaudinčio pelėsio šafranais vilios. Artyn. Prie lango į vidų. Myli, nemyli, nemyli… dovanai ir palaiminimui. Kūrėją – prie kryžiaus. Ir vagies rankas, šlovinančias neoromantiškas širdis.
Neišklausiau, kad jausmą išsaugojai saulėtame vėjy išsiilgtų atostogų metu. Akimirkų vėles kviečiausi neteisingai. Staugiau. Lapų kritime. Bet tyla atsivėrė ežeru. Raudonu kilimu tiesiai man po kojomis. Ir aš išsibarsčiau obelimi. Kas kaltas, jei žmogaus pasimetusio nebesurenka daiktai. Tarsi nieko net nebuvo. Tarytum nejutau aižėjimo ledo prieš žengiant basą žingsnį.
Gal, gal, gal…ima kentėti iki gražesnio dangaus. Bijoti sustingusių rankų. Kurios išuostė slepiamus gėlių žiedus maldoje už drugelio mažą sparną. Lietė, kad galima būti dar arčiau. Lietė dėl manęs. Nors aš tik kūną pažinau.
Švelniai melavau į ausį. Neva klausyčiausi jūros tylaus raginimo ieškoti kranto. Pasyviai skaičiuodama akmenukus, mintyse juos daugindama ir dalindama į dvi lygias dalis per pusę, aš nieko apie pasaulį nesupratau.
NE(MANE)MATAI.
O aš…
stipriai užsimerkus
Esu pasakiusi, kad šis tekstas apie vienišumą. Apie nemokėjimą norėti. Sakome, kad trokštame vieno, bet ieškome visai kitų dalykų. Lengviau prieinamų. Iš vienatvės einant tokiu keliu, neišvengiamai ir vėl į ją sugrįši.
Gabi
liepos 11, 2010 at 08:55