Archive for the ‘Auksė Dužinskaitė’ Category
Nekenčiu tavo juoko…
Nekenčiu kai žiūri į mane…
Nekenčiu tavo balso,
Kai sakai, kad myli mane…
Nekenčiu kai viskas primena tave,
Nekenčiu to, kad vis dar myliu tave…
Tavim tikėjau ir tave mylėjau,
Bet tavo žodžiai buvo netikri…
Tavim žavėjaus ir tave turėjau,
Bet tu žaidei su manimi..
Tave pamiršti aš norėjau,
Bet dar neleidai –
Vis dar laikei savam glėby.
Tavęs nekęsti aš norėjau,
Bet tu prašei: „dar žaisk žaidimą šį…“
Man nebėra ko bijoti,
Nes jau praradau tai ką bijojau prarasti.
Man nebėra apie ką svajoti, nes svajojau tik apie tave…
Man nebėra kuo tikėti, nes tikėjau tik tavimi…
Man nebėra laiko juoktis, nes juokiausi tik tau…
Man nebėra noro mylėti, nes mylėjau tik tave…
Nepalik manęs, nes aš pavirsiu ašara ant tavo skruosto,
Nepalik manęs, nes aš mačiau, kaip skauda kai kitas ją nušluosto…
Nepalik manęs, nes aš dienos šviesos nebematysiu…
Nepalik manęs ir leisk man dar matyt, kaip kyla saulė
Ir plazda danguje drugiai.
Aš, kaip ir jie – labai trapi
Todėl prašau – tik nesakyk, kad išeini…
Dar neseniai, atrodo , bučiavau tave…
Dar neseniai, lyd vakar, tu lietei mane…
Taip neseniai mylėjai dar mane,
Dabar galiu tai gauti tik sapne.
Tiktai sapne galiu dar apkabint tave,
Galiu tiktai svajot apie tave…
Aš iškeliu rankas į viršų
Ir prašau lietaus.
Lietus gal skausmą manąjį nuplaus,
Bet viskas vyksta greit ir skaudžiai…
Lietaus lašai lediniai -
Jie pjausto mano veidą –
Man pasidaro per sunku.
Aš suklumpu ir veidą rankomis slepiu,
Bet čia ir vėlei pasirodei tu…
Apkabinai mane,
Tada aš negalėjau dar patraukti rankų, pamatyt tavęs.
Bet supratai tu – nepaleidai dar manęs,
Suspaudei tu mane tik dar stipriau
Tada aš vos nepravirkau…
Staiga nustojo lyti ir nušvito saulė
Ir aš likau tavam glėby –
Tik vis dar nepatraukiau rankų
Tiktai norėjau likt su tavimi…
Aš iškeliu rankas į viršų
Ir prašau lietaus.
Lietus gal skausmą manąjį nuplaus,
Bet viskas vyksta greit ir skaudžiai…
Lietaus lašai lediniai -
Jie pjausto mano veidą –
Man pasidaro per sunku.
Aš suklumpu ir veidą rankomis slepiu,
Bet čia ir vėlei pasirodei tu…
Apkabinai mane,
Tada aš negalėjau dar patraukti rankų, pamatyt tavęs.
Bet supratai tu – nepaleidai dar manęs,
Suspaudei tu mane tik dar stipriau
Tada aš vos nepravirkau…
Staiga nustojo lyti ir nušvito saulė
Ir aš likau tavam glėby –
Tik vis dar nepatraukiau rankų
Tiktai norėjau likt su tavimi…
Dar neišeik. Prašau –
Pabūk šalia…
Jaučiuosi saugiai kai apkabini mane.
Dar neišeik. Prašau -
Pabūk dar čia
Dar noriu vis bučiuot tave,
Bet tu toks šaltas su manim,
Prašau, mažyti, pasakyk, kas daros su tavim ?
Dar neišeik. Prašau –
Pabūk šalia…
Jaučiuosi saugiai kai apkabini mane.
Dar neišeik. Prašau -
Pabūk dar čia
Dar noriu vis bučiuot tave,
Bet tu toks šaltas su manim,
Prašau, mažyti, pasakyk, kas daros su tavim?
Dar neseniai, atrodo, bučiavau tave…
Dar neseniai, lyg vakar, tu lietei mane…
Taip neseniai mylėjai dar mane,
Dabar galiu tai gauti tik sapne.
Tiktai sapne galiu dar apkabint tave,
Galiu tiktai svajot apie tave…
Dar neseniai, atrodo, bučiavau tave…
Dar neseniai, lyg vakar, tu lietei mane…
Taip neseniai mylėjai dar mane,
Dabar galiu tai gauti tik sapne.
Tiktai sapne galiu dar apkabint tave,
Galiu tiktai svajot apie tave…
