TOPPOEZIJA

Nematėm mes karo žiaurumų,
Tik apkasus – randus laukų.
Kur buvo nusėta žmonių kūnais.
Dabar tik paminklu pagerbta šalta.

Negrįžo išlydėtieji vyrai laiku,
Bet laukė jų motinos, seserys laukė.
Užgeso jau žvakės paliktos vaikų.
Nežinojo kur tėvas iš skausmo jų šaukė.

Miškai jiems tik ošia prie kapo.
Už tuos, kurie garbe mums gynė.
Neliko aitraus jau parako kvapo
Ir kulkų, kur tėvus ir senelius „nuskynė”.

Tad gerbkime mišką kur Žuvo
Pulkai savanorių karių.
Sulaužytos jau šakos supuvo,
Kur slėpė kūnus lauko draugų.

Tai skleiskime meilę pasauly
Sodindami meilės žiedus.
Ir saugokim taiką po saulę
Už žuvusius juos ir gyvenančius mus.

Tau šiandien sunku, tu viena.
Tu verksi – aš nebūsiu šalia.
Tu lauksi kažko, bet deja,
Tik liksit, tu, tyla ir tamsa.

Aš negaliu ir nemoku paguosti.
Ašarėles tau šluostys kažkas.
Tu atleisk, nemokėjau užjausti,
Nors tą liūdesį patyriau ir aš.

Aš nevertas, atleisk toks esu.
Ir ne draugas, nei tau, nei kažkam.
Aš tik nuotaiką keistą nešu…
Tavo akys šypsosis ne man.

Tu nepyk, esu aš netoks,
Aš visad ne čia ir ne taip…
Tu nepyk, jei atrodau kažkoks.
Ir elgiuosi kaip visad keistai.

Rytoj išauš kaip visad rytas,
Kaip visad saulė pasitiks,
O aš rytoj nebusiu kitas.
Aš liksiu ir mano nuotrauka Tau liks.

Neverk, prašau neverk.
Neverk, pamiršk mane.
Tiesiog gyveniman sau nerk
Ir prisimink nors tyliai vakare

Nebus manęs, tiesiog nebus.
Nebus kaip saulės naktyje,
O tu kada nakty prabusk
Ir pamatyk mane šalia.

Ištarsiu aš tavo vardą į tylą,
Kurio nieks neišgirs tamsoje.
Tik šaltas rudenio vėjas pakyla
Ir nuneša tylų aidą gatve.

Tas rudenio vėjas supranta ir tyli
Ir tyliai suūžia tarp medžių graudžiai.
Jis žino, kad tu manęs labiausiai nemyli,
Nemylėsi, nors lauksiu tavęs amžinai…