TOPPOEZIJA

Jūra ošia , vilioja putojančiom bangom,
Stoviu aš ant skardžio krašto rankom iškeltom,
Girdžiu spalvoto vėjo ošimą galvoje,
Skamba nuostabi melodija jame.

Bangos sukasi, ritasi ir miršta,
Jūra vis labiau pyksta, niršta!
O mėlynas jos vanduo – taip gaivina
Mano nerimstančią, laukinę širdį ramina…

Jūra ir širdis mana,
Jos kaip šėlstanti audra,
Negali nustoti spurdėti kol jūra neprabyla,
Parodydama savo gilią tylą,

Traukia mane toliai mėlyni,
Ten už horizonto palikti….
Jūra, palauk aš jau arti!
Ir kai susitiksim mano siela bus rami…

Skiriu : Aistutei kuri labiausiai iš visų žavisi mano kūryba ir yra visada šalia. Myl. Ačiū tau!

Gaila, kad jos nebėra,
Gaila, liko tuštuma.
Gera žinoti, kad tai išvis buvo,
Smagu, kad atsiminimai nežuvo…

Bet dabar viskas jau kitaip,
Nebebus tų spalvotų dienų niekaip.
Na ir kas, kad ašaros veidą graužia,
Didžiulis skausmas širdį spaudžia!

Jos nėra šalia,
Ji jau negyva.
Ir nors pripažinti tai sunku,
Tavęs aš jau nebeturiu!

Gera, kad teko tave pažinoti,
Bet turiu ir vėl nuo tavęs tolti,
Ir jai kada pagalvosi apie mane,
Žinok, kad tu dar mano širdyje,

Nes liksi ten amžinai…
O draugyste! Kodėl išėjai?
Už ką mane vieną palikai?
Kodėl, net „Sudie“ Nepasakei?

Skiriu: Neringai ir Erikai. Ačiū už linksmas akimirkas kurios kažkada buvo….

Kokia aš maža šiame pasaulėlyje
Dar vienas mažas žiedelis žolėje…
Toks pat ramus ir baltas leidžiu savo šaknis giliai,
Bandau išlikti kaip ir kiti augalai…

Ar mato mus angelai?
Toki patys balti, kur tupi ten aukštai?
Ar gaili jie mūsų, kai stumia bus medžiai dideli,
Tašo ir blaško vėjai šalti?

Ar girdi kai mūsų balti lapai krenta ant žemės šaltos,
Kaip kartais ilgimės ryto rasos?
Krentam ir vystam graudžiai…
Ir svetimi mums saulės spinduliai….

Taip ir baigiasi šis trumpas gyvenimas žolėje
Gaivioje, bet baisioje neteisybės pilnoje…
Klausi vėl tu ar mato mus angelai balti?
Taip mato, nes angelu tapau pati…