TOPPOEZIJA

Karas… Gyvenimo pabaiga… Naujo gyvenimo pradžia… Žmones miršta… Gyvieji tarp mirusių iš naujo gimsta… Akys jų atsiveria ir pamato – koks gi karas žiaurus…. Negailestingas… Nereikalingas… Bevertis… Ir jie susimąsto „ir dėl ko gi aš čia kariauju? Nejaugi tai verta mano, mano draugų, mano brolių gyvybių?” Atsakymas visada vienodas „ne“, bet vis delto mes einam į karą… Žudom savo brolius… Savo draugus…. „o juk galėčiau dabar būt su savo šeima, draugais, tėvais…“ susimąstai to pats nė nesuprasdamas… Nė nenorėdamas…. Nė nenutuokdamas… Ir atsiranda slidi mintis „gal mest visą šitą karą ir grįžt namo?… Grįžt pas tėvus, draugus, brolius, gimines…“ Bet staiga pasigirdus šūviams vis tiek kaip robotas atsistoji ir taikais į žmogų, kuris yra tavo priešas, nors jis tau nieko nepadarė… BUM!!! Kažkieno gyvybė nutrūko…. Kažkieno draugai, gimines, broliai, seserys liūdės… Kažkieno draugų, giminių, broliu, seserų sielų dalys mirs… Ir eis keršyt už tai, ko norėjo kažkas iš aukščiau…. Kažkas kas net nedalyvauja visam šitam beprotnamyje… Kas net nėra šalia…. Kieno giminės saugiai sėdi ant šiltos kėdės su šiltos arbatos puodeliu… Kam nereikia maitintis konservais… Kas nešąla ir nejaučia baimes prieš mūšį… Kas nerizikuoja tuo, kas svarbiausia gyvenime: gyvybe…. Kas nemato ir nepažysta karo baisybių…. Pas ką ant ranku nemirs draugas, brolis…

Kas yra gyvenimas? Kas yra rojus? Aš gal ir galiu atsakyt į šį klausimą, bet nesu įsitikinęs, nes mano gyvenimas, tai didelė kančia pilna nusivylimų ir išdavysčių, apgaulių ir smurto, įžeidinėjimo ir išsijuokimo… Kame gyvenimo prasmė? Kokia mūsų paskirtis šiame pasaulyje? Ar išvis tokia yra? Kam visa šita nesąmonė. Juk mes visi vis vien mirštame, juk mes vis vien kenčiame, vieni daugiau kiti mažiau, bet vis vien mes visi kenčiame vidinius ir išorinius skausmus. Aplink visi tik ir sako, kad pas juos tas blogai, tas dar blogiau, o ar yra nors vienas kuris pasakytu, kad pas jį viskas gerai ir jo gyvenimas be minusų? Viską atiduočiau, kad tik rasčiau nors vieną tokį žmogų… Religija, religija tai gryna apgaulė skirta žmonėms tam, kad neišprotėt, kad butu dėl ko gyventi… Bet tiesa tame, kad religija tai tik iliuzija. Katalikybė – gyvenimas po mirties? Žmogus sukūrė pasakojimus apie angelus ir apie taip kaip žmonių „sielos“ kelia ją į skaistykla tam, kad patektu į rojų, o iš kur žmogus tai žino? Dievas jam pasakė? Ir kodėl pasakė vien tik jam ir kodėl nepadaro taip kad žemėje nebūtų jokių ligų, karų, išdavysčių, jeigu jis toks jau visagalis kaip sakoma, kodėl jis nepadeda vargšams, bet doriems žmonėms? Budizmas – ką čia ir bepridursi? Po mirties mes vėl atgimstame kaip gyvūnai? Jai taip, tai kodėl gyvūnai nėra tokie religingi, kokie buvo prieš mirtį būdami žmonėmis?