TOPPOEZIJA

Salomėja Nėris

TĖVYNEI

Sukruvinta ir apiplėšta
Ji stovi mano akyse
Šimtus aš myliu eisiu pėsčia,
Kol gyvą pamatysiu.

Žydės ten sodai, svyros vaisiai,
Ar lapai kris pageltę,
Aš keliais į tave pareisiu
Per lietų, gruodą, šaltį…

Mane – kaip lauko žolę – girdė
Gimtosios žemės syvai…
Aš saugojau tau savo širdį –
Žėruojančią ir gyvą.

Nepardaviau tavęs aš niekad,
Neišdaviau, mieloji!
Audra praūžia, miškas lieka…
Širdis gi nemeluoja.

Penza, 1941.IX.12

Eglė Varakauskaitė

Salomėjai

Ji išdavė tėvynę,
O aš gyvenimą bent porą kart;
Kuri iš mūsų širdy labiau nuvyto,
Jums spręst, mieli draugai!

Ji karą įveikė ir nesvarbu,
Jog meilė ją pakirto,
Mane gyvenimas nupurtė taip,
Kad net rašyt užspringstu.

Juk tai vienintelė paguoda,
Tai viskas, ką galiu;
Išniekino ir nesuprato,
Vilčių jaunystės tų tykių.

O kaip rašyti nenustojus
Tai jaunai širdžiai, kaip uždraust;
Gyvent, dainuot gyvenimą,
Kam gyvastį savo atiduot?

Suplyš širdis neraginta,
Skausmu ji apsilies.
Kai ne gyventi, ne mylėti,
O kurti jai reikės.