TOPPOEZIJA

Naktį liekame mes dviese:

Aš ir mano liūdesys.

Skaitom knygą, rašom pjesę,

Ir bendraujam mintimis.

Jis ir įkvepia, ir slegia,

Kartais aš pykstu ant jo.

Kartais nekviestas jis lekia

Prie manęs, o aš – prie jo.

Kartais viens ant kito pykstam,

Kartais keikiamės abu.

Bet vis tiek jis visad liks man,

Menu pro šalį praplaukiančią raudę,

Jai plaukti nereikėjo pastangų.

Kitam krante vaikai džiaugsmingai maudės…

Ilgiuosi tų praėjusių dienų…

Ir taip graudu nerimstančioj širdelėj,

Nes viskas dingsta po truputį su laiku.

Ir pasipriešinti tam jėgos nebegali,

Dėl to dabar į pabaigą žvelgiu…

Šiandieną akys į žvaigždes pakeltos,

Išleido viską mačiusius žvilgsnius…

Aš gyvenau pasauly šiam ne veltui,

Ir naktį šią ne veltui išeinu…

Lapų šlamesy užgimęs vėjas,

Pėdomis pritvindytas gatves

Apdainuos, bei tuos, kurie jom ėjo

Prisimins, ir liūdesį parneš…

Ir į mano sielą tyliai pasibels…

Paskutinį lapą, saugomą obels

Plėšdamas… Girdžiu aš raudą jų,

Bet pakeisti nieko negaliu…

Toks likimas, toks, kaip ir žmogaus,

Atkeliavusio į žemę iš dangaus

Išgyventi kančią ir skausmus…

Į padangę mirusius lapus

Neša vėjas, kaip kokias vėles,

Kurios kelio grįžt namo neras…

Ar aš galėčiau nepajausti,

Žvilgsiu palietęs tavo skausmą,

Kartaus jo skonio savo sieloj?

Ir kaip užkirsti kelią gėlai,

Kuri ramybę tavo drumsčia?

Kodėl iš skausmo kūnas prunkščia,

Kai tavo akys ašarotos?

Deja, esu žmogus ribotas…