TOPPOEZIJA

Kai gravitacijos neturintis
Gegužis alpsta po kojom,
Septyniais pasaulio stebuklais nebetiki,
Nes dar nematei, kaip atrodo
Raktažolių lovos paklotos,
Negirdėjai pasakojimų,
Kaip Šv. Petro rakteliu jos
Vasaras kasmet žydėjimu tau
Atrakina.

Ir netiki stebuklais, bet žinai:

Pavasaris tikriausias atrodo,
Priklausomas nuo Žemės laiko žingsnių,
Dviem posmais padalintas –
Žydėjimui ir žmogui.

Sustojęs prie stulpo,
Dar lyg vakar pasodinto sėjinuko,
Kuris pramiegojo augimą,
Tiek daug sužinai:

Mes kvėpuojam vidurnakčiams
Ant sutūpusių tiltų
Ir atodūsiais leidžiamės upėn
Kai švinta,
Mes kvėpuojam vidurnakčiams,
Nes kitaip neišmokom
Laikant pusiausvyrą šokti.
Vaikščioti
Tiltais.

Ir šiandien turbūt eisi skaičiuoti,
Kiek sodinukų išaugo
Ant tiltų – - – - – -
Mokintis

Sakai, taip nebūna,
Kad laukinės ir naminės bitės
Susitinka aviliuos
Per medunešio šventę,
O kai jos žaidžia lenktynių,
Laukinės visada tavąsias
Aplenkia.
Sakai, taip nebūna,
Kad laukiniai ir prijaukinti pavasariai
Susitinka tavo namuos
Gegužinių šventėje,
Ir tu nežinai, kurie tavo,
O kurie laikinai tik aplankė.

Žaidžiant bitėms lenktynių,
Vis laukinėms aplenkiant tavąsias,
(Sakai taip nebūna) -
O šiandien žygiuojant mirė pavasariai

Migruojančio laiko plaukuos
Įsisegi lyg puošniausias segtukas,
Ir sningančią jūrą
Čia pini į kasas
Savimi.
Ir ramu…
Šita – neliesta.
Ir audros čia dar niekas nebūrė.

Sako, temstant vasarai,
Kai vyšniniai šešėliai vis labiau bijosi
Suįžūlėjusių varnėnų,
Tu stengiesi pavogti mėnulio kalnus,
O šie nesupratę:

Nereikia, mes pripratinti šitaip augti

Bet tu vis tiek susimeti juos
Visus septynis kišenėn
Ir surikiuoji palangėj
Stebėti mėnutekio…

Patikėk, jie tikriausiai nežino,
Kokio skonio šešėlius mėnuliui raportuos
Šiandien
Tavo
Mano
Vienatvė.