TOPPOEZIJA

Mirga vėjyje mažytė vaško švieselė,
Tirpsta bėga upelis – nueito gyvenimo.
Uždegta ir palikta padėkos liepsnelė
Priglaudžia čia sugrįžusią senelę.

Gyvenimas rieda per mirgančius laukus ir takus.
Skuba, lekia niekas negrįžta ir nesustoja.
Tik rymanti senolė marga skarele,
Virpančiose rankose žiedas ir malda.

Už tuos, kurie susiliejo su vaško šviesa,
Kuriems mirga gėlė ant kauburėlio pamerkta.
Sustojęs laikas ir tyla, tyla…
Tik medžių šakos kužda maldą čia.

Pasivogė mirtis  senelę su gėlėta skarele.
Kas kuždės maldą jai ir tiems, kurių jau nebėra?
Sustosiu… tyliai su dangum kalbėsiu
„Ilsėkitės ramiai“, o aš budėsiu…

Išeisiu -
Užversiu duris.
Liks juokas,
Ašaros,
Tiesa –
Kreivom raidėm
Ant neobliuoto
Suolo parašyta.
Išeisiu!
Gana!
Klausytis pavargau,
Kaip gyventi,
Širdimi suprasti
Privalau.

Paskardenki lakštute, tyliam vakare,
Kai pūko skara gaubia lauką.
Kai virš eglių pakyla  sidabro sparnai
Ką paslėpus širdelėj laikai?

Paskardenk , pabarbenk snapeliu
Ant pageltusio uosio lapelio.
Rytą bėgsiu basa rinkti lauko žolių
Išskaitysiu šį margą  lapelį.

Žodžiai tylūs, šilti, atviri
Pasiliks dar skrajoti su vėju,
Tik sidabro lašeliai nuo eglės šakų
Vilgdys gimtąją Tėviškės  žemę.

Pačiauškėk, pakuždėk čiulbuonėle miela,
Kaip surasti tą tiesų takelį ?
Į gimtinę, kur svyra jurgino šaka,
Kur jaunystė neranda takelio.

Veiziek
Parskrėda
Vargšas nabagielis
Kap veiz į tavi
Ons akeliėm sava
Mestelk ont žemės
Dounas plotkelės
knapsyts so snapo
Sužeists katin žvirblielis
Nepašykštiek
Sarmata
Pts jiedi
Lašinius saldžiausius
Vo obags žvirblis
Katina sugnaibyts
Veiz – gal kartas
Kunuors pajiest gaus

Turiu tylėt, kai meilės vaisiai –
Auksiniais obuoliais pabyra žemėn,
Voratinklių gijoj sužvilga ašara –
Iškritusi į tavo delną žeme!
Tylėti…Žvelgti aukštyn,
Kur kamuoliniai paukščiai lietų neša.
Į  delną  tavo  byra, byra
Deimanto lašeliais virtę obuoliai…
Mylint, tylėti?
O žeme,  pavargau!
Einu siauru tavo takeliu,
Į naują erdvę vedama minčių.
Tikėti, mylėti, laukti, išgirsti -
Giesmę, kamanių choro dūzgesy.
Sutikti ryto saulės bučinį
Ir likti tavo, žeme, mylinčiam glėby…

Tylia malda – širdy Tave turiu.
Atleiski, man jei Tu, gali atleisk,
Kai tyliai krinta žvaigždės sidabrinės
Atleiski, Viešpatie, širdim atleisk.

Atleiski, Viešpatie, kada apgaule,
Skausmo kelias – išdavyste pasipuoš,
Kada lietaus lašeliais žodžiai kris,
Atleiski, Viešpatie, širdim atleisk.

Atleiski, kada parklupęs vieškely tylės
Benamis,  šios žemės keleivis.
Jis paslapties savosios neišlies
Tylės suspaudęs lūpas, akys ilgesiu mirgės.

Atleiski, Viešpatie, už iškrėstą išdaigą,
Už tylią maldą, prie klausyklos paslapčių.
Atleidi Viešpatie, kaltes jaučiu,
Kai naktį  žvaigždėj Tave regiu…

Ateisiu pas tave,
aukso lapais takas pasipuoš,
skambės giesmė begalybėje dangaus
auksiniu takeliu, bėgsiu pamažu.
Po kojomis mirgės krisleliai aukso,
pakelėje svyruokliai sidabro gijomis žibės,
o ten, raudonos uogos kvies,
prie begalybės prisiglaust…
Eisiu tyli, šalta
širdyje daina – tu neišgirsi, ne…
Aš eisiu tik pirmyn, pirmyn…
O kur riba, kuždės nusvirusi šaka.

Pavirtus vieškely ne kartą – kilau, ėjau tolyn…
Pas Tave, mano kelias akmenuotas ir  slidus…
Einu…Tu, mano draugas žemėje esi,
O ten, kur šviečia  saulė nuostabi nežinia plati…
Su Tavim mano dienos  mielos, ašaros netemdo akių.
Naktys ramios, kai Tavo veidą mėnulio pilnaty  regiu.
Kalbamės….
Mintis pasiekia mintį, patarimą gaunu iš Tavęs:
Žemėje tik meilę padalinti visiems po mažą žvaigždę
Sakai – nusišypsok, neaimanuoki, nedejuoki.
Gerai! Padėsiu tašką ašarom, šypseną į  savo veidą
Pasėsiu rytui auštant – pienės žiedeliu…
Žydės  pienės mano veide, šypsenų lietus  lydės kitus.
Linkės visiems laimingo kelio, dulkėtam vieškelyje.
Kaip surast  erdvę,  kad   nepaklystume savam  kely?
Dabar žinau, Tu myli mane, mano Dieve,
Aš tavo kely…

Ventos pakrantėje kūždėjos smilgos,
jų kuždesį tolyn srauni banga nuneš…
Apie čia smėlio kloduose palikusį tylios,
ramios širdies čia ilgesį – Venta šlamės…
Apie seniai svajotą ir regėtą grožį,
jaunystės svajones, vaikystės ilgesį.
Tik kas?… Tik kas ją iš gelmių iškels
lyg saulę trapią, tą svajonę čia?..
Kuždėk, kuždėk liauna pakrantės smilga,
kaip gera čia, kur Lietuva, kur Tėviškė mana.
Kaip auga liepos, ąžuolai ir smilgos
čia, kur gimtinė, kur srauni Venta.
Pliuškenk srauni maža melsva bangele,
šakinis tu liepos šimtametės čia,
kur Gruševskio dvaras dairos išsižiojęs,
tik jis supras čia smilgos svajones tikras…
Svajas apie tą gražią, trapią, purią,
kaip saulės spindulėlį šiltą virš laukų,
kaip kuždesį Ventos bangelės tylų,
kaip  kadaise  ištartą  – myliu…

Tėviškėj  – ramunių  baltuma.
Sudygę žaliuoja  javai.
Prie gimto berželio papartis  žydi,
Skamba lakštutės daina.
Ošia, nerimsta laukai nešienauti,
Lankose meldžias  rausvi dobilai.
Per gimtąją žalią palaukę,
Skrenda, smuikuoja žiogai
Prie gimtojo  tėviškės beržo  -
Žiogeliai smuikuoja senąsias dainas.
Dainą žiogelio lakštutės kartoja,
Tik ar širdelė dainą supras?
Skrenda padange nauja sutartinė.
Žiogas smuikuoja – širdelėj ramu…
Tyliąją svają tartum giesmę
Neša lakštutė ant savo sparnų.
Tik prie  gimtojo  beržo
Paparčio surast negaliu…
Eisiu palauke, kur veda giesmė,
Kur žydi vienintelė nesurasta gėlė…