TOPPOEZIJA

vienišas paukštis skraido padangėj
skrenda į dangų ir žvelgia žemyn,
gal kas jo laukia, gal kas nors ieško,
galvą nuleidęs vis žiūri žemyn.

nori sutikti vienišas paukštis
tuos, kurie likimo kaip ir jis nuskriausti,
tuos, kuriems laisvė yra tiktai aukštis,
tuos, kurie ant šakos tupi vieni.

Paukštis vis skraido, o žemėj nė ženklo,
rodančio kryptį pas ką gi nuskrist.
nepakentęs vienatvės ant pilko asfalto
vienišas paukštis norėjo nukrist…

Bet pietų vėjas, paukštį patvėręs
nunešė ant minkšto kūgio javų
neverta numirti nuo vienatvės,
reikia ieškoti likimo draugų.

Daug šiam pasauly yra tokių paukščių,
kurie net neieško likmo draugų.
bet net ir neieškant gali sutikti
lygiai tokių pačių kaip ir tu…

Norėčiau kilt aukštai, bet neturiu sparnų.
Norėčiau pasilikt, bet iš baimės čia drebu.
Norėčiau kilt aukštai, bet neturiu jėgų,
O išeinu todėl, kad tave aš prarandu.
Norėčiau greitai bėgt, bet kelio nematau,
Norėčiau garsiai rėkt, bet triukšmo aš bijau.
Norėčiau pasakyti daug nuostabių minčių,
Bet laiko neturiu… aš tyliai išeinu…

o ugnie, kuri širdy ruseni,
meilės jausmai karšti tavimi- NEUŽGESK…
na, o jeigu vėjai pikti
trugdys stipriai degti,
neužgesk, nors rusenk,
kol širdis nepasens…
jei užgesi ugnie,
išnyks jausmai tvirti,
su vėjais atklydę,
pasiliks praeity…
pyktį iš širdies išmesk,
deg, ugnie, tik NEUŽGESK…