TOPPOEZIJA

toppoezija — Sat, 18 Sep 2010 06:04:17 +0000

Labas vakaras, kunige. Aš ilgai svarsčiau, koks jūsų vardas. Įsivaizdavau save juodoje drobulėje lygiai taip pat, kaip ir jūs gedite trūnančios po žemėm. Trauklapiu susisukdavau, sugerdavau visą vyną. Ramybę įspausdavau kitame delne. Tik daugiau manęs nelieskite! Ne, viskas užimta. Nėra vietos kitam kūnui. Kiek kartų galiu kartoti? Kol baigsis šizofrenija… mes augsim naivūs. Aš ją įsimylėjęs.

Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

Vardan ko aš laukiau? Dar kai nė vienas ant kelių nebuvo priklaupęs. Be duonos kol vienas išėjo namo. Nužvelgiau tą besarmatį. Jam net netiktų šiltas ruginis kepalėlis. Deja. Šiek tiek dvejodamas (ne man brėžti padorumo ribas) prasisegiau viršutinę marškinių sagą. Ir pamėginau apsimesti esąs tas kvailas kaimynų berniūkštis. Och, pasigaučiau aš jį… reikėtų pasiteirauti, kaip įmanoma taip šlykščiai ir be jokių pastangų susivelti varnų lizdą savo plaukuose. Geriau gandralizdį. Juk reikia laikytis tradicijų. Amžinai jaunas. Ir amžinai nesiskutęs. Susirūpinęs. Susigėdęs. Pasimetęs.

Tai aš.

Paskutinį kartą man buvo pirmas kartas. Kai tėvui uždraudžiau dalgiu žudyti pievas. O pats sau pasakiau – aš šiąnakt nemiegosiu. Vaje, stovėjau išsižiojęs po nuraudusiu dangum. Lietau, žinai, ko staugiau sustingęs pravira burna. Lai užsičiaupia rėkiantys balsai mano galvoje. O mano galva lai saugo debesį nurimti.

Nes. Aš.

Todėl, kad. Tu.

Kadangi…

Bijome paneigti meilę lankoje, kur kaltas paukštis skraido. Ir viskas ko geidžiame kaži kodėl pasibaigia baimėje.

Viso gero, kunige. Visąlaik svarsčiau, koks jūsų vardas. O dabar…

Žavu, koks paprastas pasaulis gali būti.

Kill me sarah.

Kill me again…*

* Radiohead dainos “Lucky” žodžiai.

Prieš tai

toppoezija — Thu, 29 Jul 2010 06:58:30 +0000

Pramanytą istoriją apie saują smėlio plaukuose
Randi ir išmeti.
Vėl atrandi. Herojus.
Ateis. Sulauk.
Antra paros naktis, kada…
Nurimsta vėjas žodžių tyloje.

Ant kelių klaupkis!

Mentys. Delčioje.
Ir strazdanotoj odoje
Prasišviečia manim užgimęs kelias.

Mmm… susigėdus tavo rankų…

Aš skaudžiai užsimerkiu
Ir įsiklausau,
Kaip rudenio rasa
Krentu
Lig paskutinio rūbo.
Lig linkių nugaros
Pėdas vieną po kitos
Dėlioju.

Vos vos geidžiu
Aštrią horizonto liniją
Brėžti bučiniais
Žaizdotoms kojoms.

Dusliau…

Jos Didenybei
Tas vyras – regėjimo paslaptis.

toppoezija — Sun, 11 Jul 2010 05:23:01 +0000

Už medinių langų, po pūkine antklode ir stipriai užsimerkus. Šalta. Ir mes atsargiai išplaukiame žiemą nerūkyti. Vieni su irklais. Aklai kvėpuodami į stiklinį vandenį, vangiai rasojantį nuo bučinių.

Ir aš šnabždu prie tavo kaklo.

O tu…

NE(MANE)MATAI.

Nėriniais slepiu kelius ir akis esu pridengusi spalvotais pirštais. Kai dangaus mėlynumo riešu kapsi asimetriškos ašaros, tepa svetimą kūną. Druskos, prašau. Sausros, maldauju. Sūriai išdžiūvusi gerklė lai palaimina dykumą vasaros pirmosiomis valandomis. Aš pavargau nuo jų ir mano meilė buvo lūpos su keistai ištirpusia porcija ne-kenčiu.

Velkiesi paskui pasaulį, žmogau, ir dulkėse vis vien kažkuo lieki. Grožiesi. Kaip propaganda platina melagingą žinią, kuri išgelbės ir atpirks kaltes. Užeik. Aistringu, užgesusių šviesų žvilgsniu manajam nurodyk kryptį. Lietumi nuo namo stogo atbrailų šiltą odą plėšyti, idant žemuogės alptų suvertos ant smilgų.

Iš senų laikraščių skiautelių. Draskysi popierines rožes. Tamsiajame kampe prie lango į išorę. Kol spaustuvės rašalo kvapas su drėgme čiaudinčio pelėsio šafranais vilios. Artyn. Prie lango į vidų. Myli, nemyli, nemyli… dovanai ir palaiminimui. Kūrėją – prie kryžiaus. Ir vagies rankas, šlovinančias neoromantiškas širdis.

Neišklausiau, kad jausmą išsaugojai saulėtame vėjy išsiilgtų atostogų metu. Akimirkų vėles kviečiausi neteisingai. Staugiau. Lapų kritime. Bet tyla atsivėrė ežeru. Raudonu kilimu tiesiai man po kojomis. Ir aš išsibarsčiau obelimi. Kas kaltas, jei žmogaus pasimetusio nebesurenka daiktai. Tarsi nieko net nebuvo. Tarytum nejutau aižėjimo ledo prieš žengiant basą žingsnį.

Gal, gal, gal…ima kentėti iki gražesnio dangaus. Bijoti sustingusių rankų. Kurios išuostė slepiamus gėlių žiedus maldoje už drugelio mažą sparną. Lietė, kad galima būti dar arčiau. Lietė dėl manęs. Nors aš tik kūną pažinau.

Švelniai melavau į ausį. Neva klausyčiausi jūros tylaus raginimo ieškoti kranto. Pasyviai skaičiuodama akmenukus, mintyse juos daugindama ir dalindama į dvi lygias dalis per pusę, aš nieko apie pasaulį nesupratau.

NE(MANE)MATAI.

O aš…

stipriai užsimerkus

Įšalas

toppoezija — Mon, 05 Apr 2010 09:45:22 +0000

Šie trys posmeliai sukrešėję, nebeturiu

Gaivių minčių – atneški, vėjau,

Švelnų gūsį iš apledėjusių kalnų.

Numesk varveklį stiklo kojom -

Tegu pabėga nuo stogų,

Šuoliuoja per pusnis ir grakščiai

Ant grindinio pabyra gabalais.

Tuomet visas šukes sušluosiu,

Lipdysiu padrikas mintis,

Kol prisikels pavasaris iš miego -

Šį eilėraštį užbaigs.

Vingiai

toppoezija — Mon, 05 Apr 2010 09:44:22 +0000

Traukinys sunkiai pajuda, palengva

Įgauna pagreitį, įsibėgėja ir nebesustoja.

Per vėlai supratau, jog reikėjo išlipti.

Tuomet pirmą kartą susimąsčiau.

Mačiau filmuose: jie įsimyli, lekia laukais,

Kitam kadre užauga.

Susitinka po pusvalandžio išsiskyrimo,

Apsikabina ir verkia

Žiūrovai. Kitą pabaigą vėl apverks.

Nes gražu.

Vienišas senukas – kasdien išgerdavo vaistų,

Atsisėsdavo prie lango, apžvelgdavo

Kaimynus, katinus; tada išsirinkdavo vieną tašką,

Iš naujo skaičiavo, kiek dienų praėjo nuo Kalėdų ir

Kiek žmonių tądien susirinktų

Prie jo kapo.

Ištikimų žiūrovų nuolatos mažėja.

Posūkis. Stotelė.

***

toppoezija — Mon, 05 Apr 2010 09:43:44 +0000

Po to ilgai tylėjom.

Yreisi kojom tarp dumblių, bridai ir

Niekas nematė.

Nerodei supjaustytų pėdų,

Sapnavosi valtys.

Apiplėšė ir nusiyrė švilpaudami vėjui.

Tolėliau girti vyrai dainavo serenadas,

Vienas kitą drąsino ir daužė

Butelius, paskui veidus, paskui vėl

Dainavo.

Sapnavosi gatvės, supjaustytos

Venos, išdraskytos pūslės, silpnos

Moterys lėtai tvinkčiojo;

Jų pasaulis sukosi lėtai,

Basi vaikai plaukė skersgatviais, skendo

Dulkėse; nusijuokė kūdikis.

Moters pasaulis sustojo,

Tuomet atsimerkiau.

Tolėliau girti vyrai dainuoja serenadas;

Stipriausi sulaukia, kol baras užsidaro,

Neskubėdami rūko prie rakinamų durų, apkabina

Naują geriausią draugą ir sveikina aušrą.

toppoezija — Mon, 05 Apr 2010 09:41:56 +0000

Tiltais. Ilgais. Tyliai. Ilgėtis.
Traukiniais. Adaptuotis. Trupėjime. Alyvų.
Tamsoj. Išsižadėti. Tankaus. Iracionalumo.
Tikėjime. Aš. Tave. Apgavau.
Apsukriai. Šalikuose. Tyko. Užmarštis.
Antradieniais. Šalia. Trauka. Užmiega.
Tiktai. Atleisk. Tokia. Iliuzija.
Tirpstant. Atlantui. Traukti. Inkarus.
Tikėjime. Aš. Tave. Atgavau.

toppoezija — Mon, 05 Apr 2010 09:40:58 +0000

Pramanytą istoriją apie saują smėlio plaukuose

Randi ir išmeti. Vėl atrandi. Herojus.

Ateis. Sulauk. Antra paros naktis, kada…

Nurimsta vėjas žodžių tyloje.

Aš surenku ir išbarstau

Saują smėlio

ant lietingo kranto

tavo plaukuose…

toppoezija — Thu, 11 Mar 2010 14:03:12 +0000

Laukai, kai juos išbarstė,

Patys nežinojo,

Kaip aukštai pakyla laisvė.

Prisiglaudė arti prie žemės.

Tu balsus varinius gaudai,

Grojančius svetimame dialoge.

O ji net nesvarstė.

Pirštais šaltais skaičiuoji

Baltas – raudonas, pažįstamas ir tas, kurias tikrai užmirši,

Pastatų autobiografines detales.

Skolintis laisva mintis.

Maldauji pakeisti dogmatines maldas

Į vieną žodį.

Vagi.

Nes kai dviese tyloje,

Nepabaigti sakiniai kviečia interpretuoti kaip tik noriu

Tave pasislėpusį.

Laukti – nelaukti rudens su grėsminga dykumėjimo problema.

Urbanizacijos nepaliestame krašte

Aš pažinau iš upės,

Vagom užtvindžiusios slėnius delnuose

Ir įbridau į lietų vasario atlydy.

Ir užgesau.

Saugo gėlės šaukiantis žiedas

Tavo baimę per ilgai

Vos viename žodyje tylėti.

Įsiklausyk, pasižiūrėk

toppoezija — Sun, 14 Feb 2010 10:25:00 +0000

Ša… Įsiklausyk ir ką girdi?
Ne ausimis, o širdimi?
Ir pasakyk ko tu tyli? Kodėl rausti?
Žinau, ten nieko negirdi…
O ką gi nori tu išgirsti? Jei kitiems nebylios tavo lūpos
Neištaręs žodžio aido nesulauksi.
Nepasakys juk niekas mielo žodžio ausiai.
Dainuok, dainuok , nesidrovėk
Subūrki chorą , tobulėk.
Ir be tavęs jie trauks dainas be galo
Kai balsas bus užkimęs tavo.
Ar tu girdi?
Dabar širdis dainuoja jau pati.

Tu tik psižiūrėk, ir ką matai?
Ne tai kas prieš tave, o apskritai?
Ir pasakyk, ko tu tyli? Kodėl rausti?
Žinau, ten nieko nerandi…
Bet ko tu ieškai? Jei nieko nepasėjai
Palikai tuščias vagas ardyti vėjams.
Nelieki ašaros,ji nepadės
Į griovį platų nuriedės.
Pasodinki gėlę,ją užaugink
Nukreipęs saulės link.
Tu pažiūrėk, visai kitaip
Ar tu matai?
Te reikia noro ir širdis tava
Nusidažys visai kita spalva.